Ligos diagnozė ‒ populizmas, kaip ją gydyti?

Ligos diagnozė ‒ populizmas, kaip ją gydyti?

Laura Galdikienė, „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė

Pasaulį užvaldo liga, kurios pavadinimas populizmas. Išsivysčiusiose šalyse vis daugiau palaikymo susilaukia populistiniai judėjimai, žadantys paprastus sprendimus sudėtingoms problemoms. Populistų idėjos trumpuoju laikotarpiu gali atrodyti patrauklios, tačiau ilguoju jos gali būti ypač pavojingos ‒ ant kortos statomi ne tik pasaulio ekonomikos augimas ir laisva prekyba, bet ir ES ateitis. Visgi pradėti kovoti su šia liga galima tik identifikavus negalavimo priežastis.

O ligos simptomų apstu. Paskatinti populistų britai referendume nusprendė palikti ES, tuo tarpu Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir kitose ES šalyse vis daugiau palaikymo susilaukia nacionalistinės populistinės partijos. Ir spalio mėnesį vyksiantis italų balsavimas referendume dėl konstitucijos pakeitimų, ir kitąmet vyksiantys rinkimai Prancūzijoje bei Vokietijoje gali pateikti nemalonių siurprizų ir sudaryti sąlygas populistinėms jėgoms įsitvirtinti didžiausių ES valstybių valdyme. Kitoje Atlanto pusėje situacija ne ką geresnė ‒ pasaulis būgštauja, kad netrukus prie galingiausios valstybės vairo gali stoti sunkiai prognozuojamas populistas verslininkas Donaldas Trumpas.

Egzistuoja nemažai hipotezių, bandančių paaiškinti rinkėjų nusivylimo esama santvarka priežastis. Nereiktų nuvertinti tokių kultūrinių bei socialinių veiksnių, kaip dalies visuomenės nepasitenkinimo besikeičiančiomis vertybėmis bei dėl gyventojų senėjimo ar imigracijos kintančios demografinės visuomenės struktūros. Žurnalo „The Economist“ teigimu, iki 2050 metų baltaodžiai gyventojai JAV nebesudarys gyventojų daugumos ir šie demografiniai pokyčiai pastariesiems kelia diskomfortą. Visgi panašu, kad pirmuoju smuiku griežia ekonominiai veiksniai ‒ tai stagnuojančios realiosios darbuotojų pajamos bei didėjanti pajamų bei galimybių nelygybė.

Ypač iškalbūs yra darbo užmokesčio duomenys. Jungtinėje Karalystėje iki 2007 metų sparčiu tempu augęs realus darbo užmokestis prasidėjus pasaulinei finansų krizei ėmė mažėti ir pernai buvo beveik 8 proc. mažesnis nei iki krizės. Panašios vangaus darbo užmokesčio augimo tendencijos pastebimos ir euro zonos šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, Italijoje ir kitose. Tuo tarpu JAV realaus darbo užmokesčio mediana, kuri dėl didelės pajamų nelygybės šioje šalyje yra labiau patikimas rodiklis nei vidutinis atlyginimas, nuo 2000 metų išaugo tik 2 procentais. Tačiau šis rodiklis didėjo tik aukštąjį išsilavinimą turintiems darbuotojams, o, pavyzdžiui, žemesnio išsilavinimo darbuotojams realus darbo užmokestis pernai buvo mažesnis nei prieš 15 metų. Tai gali paaiškinti, kodėl tiek daug žemesnį išsilavinimą turinčių amerikiečių palaiko kandidatą į prezidentus D. Trumpą.

Šias tendencijas patvirtina ir neseniai „McKinsey Global Institute“ atliktas tyrimas. Remiantis tyrimo rezultatais, 2005-2014 metais realios pajamos mažėjo arba stagnavo vidutiniškai 65-70 proc. namų ūkių 25 išsivysčiusiose šalyse. Tuo tarpu 1993-2005 metais su šiuo fenomenu susidūrė mažiau nei 2 proc. namų ūkių. Matyti akivaizdi paralelė, kad populizmo apraiškos yra didžiausios tose šalyse, kuriose nukentėjo daugiausiai namų ūkių. Pavyzdžiui, Italijoje stagnuojančios arba mažėjančios pajamos 2005-2014 metų laikotarpiu palietė net 97 proc., JAV 81 proc., Nyderlanduose ir JK 70 proc., o Prancūzijoje – 63 proc. namų ūkių. „McKinsey“ atlikta gyventojų apklausa taip pat atskleidė, jog maždaug trečdalis tų namų ūkių, kurių pajamos nedidėjo, neigiamai vertino tarptautinę prekybą bei imigraciją.

Neigiamas rinkėjų nuotaikas pakursto auganti pajamų ir galimybių nelygybė. Tai ypač aktualu JAV. Pastarojoje pajamų nelygybės matas, taip vadinamas „Gini indeksas“, 2014 metais pasiekė aukščiausią lygį per savo pusės amžiaus matavimo istoriją, o pernai sumažėjo tik labai nežymiai. Be to, vis daugiau amerikiečių, neaugant ar net mažėjant jų pajamoms, o švietimo ir sveikatos apsaugos kainoms sparčiai augant, jaučia, kad „amerikietiškos svajonės“ išsipildymas vis labiau tolsta. Stiprus neteisybės jausmas bei įsitikinimas, kad globalizacijos ir išaugusios imigracijos naudos ir kaštų pasidalinimas visuomenėje nėra tolygus, yra puiki terpė plisti populistinėms idėjoms ir iškilti tariamiems „gelbėtojams“.

Visgi ne imigracija, ne ES ir ne globalizacija yra pagrindiniai stagnuojančių pajamų kaltininkai, o ypač gili ekonomikos krizė ir sunkiai įsibėgėjantis ekonomikos augimas po jos. Augimo tempus išsivysčiusiose šalyse slopina ypač lėtas produktyvumo augimas, spartus visuomenės senėjimas, griežta vyriausybių vykdoma fiskalinė politika bei struktūrinių reformų stoka. Tikėtina, jog ateityje spartesnį darbo užmokesčio augimą ribos ir sparti automatizacija – manoma, kad dėl technologinės pažangos išnyks daugybė šiuo metu egzistuojančių profesijų.

Politikams ir pasaulio verslo lyderiams būtina nedelsiant imtis veiksmų ir įgyvendinti reformas, galinčias paspartinti produktyvumo, ekonomikos bei užimtumo augimą. Taip pat būtina skirti didesnį dėmesį galimybių nelygybės mažinimui ir kuo platesnei visuomenės daliai užtikrinti prieigą prie kokybiško išsilavinimo už prieinamą kainą. Be to, būtina skirti dėmesio darbuotojų perkvalifikavimui bei perkėlimui į sparčiau augančius regionus, taip pat siekti tolygesnio ekonominės naudos paskirstymo visuomenėje. Status quo nėra išeitis. Nieko nedarant, situacija gali dar labiau pablogėti, ypač kai išrinkti populistai ims įgyvendinti savo destruktyvias idėjas.

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su slapukų politika.