Žinių terasa

Kur veda akla meilė žemoms kainoms?

2018-02-13
Kur veda akla meilė žemoms kainoms?

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

 

Kartą per pusmetį Europos Komisija visų Europos Sąjungos šalių gyventojams užduoda klausimą, kas juos labiausiai neramina. Šio „Eurobarometro“ duomenimis, lietuviai akivaizdžiai išsiskiria iš kitų ES šalių piliečių, nes pagrindinis ir didžiausią nerimą lietuviams keliantis veiksnys yra... kainų augimas. Kiek pagrįsta yra tokia mūsų šalies gyventojų baimė?

 

Šioje apklausoje tarp galimų atsakymo variantų yra ne tik augančios kainos, bet daug kitų potencialių nerimo priežasčių. Tai namų ūkio finansinė padėtis, nusikalstamumas, šalies ekonominė padėtis, mokesčiai, nedarbas, terorizmas, būstas, imigracija, sveikatos ir socialinė apsauga, švietimo sistema, aplinkosauga, pensijų dydis, darbo ir gyvenimo sąlygos. Kiekvienas apklausoje dalyvavęs gyventojas gali įvardinti dvi pagrindines problemas.

 

Alternatyvų daugiau nei pakankamai, bet didžiajai daliai Lietuvos gyventojų pagrindinė problema yra būtent kainų augimas – taip mano net 65 proc. šalies gyventojų. Įdomu ir tai, kad nerimo dėl kainų augimo kategorijoje lietuviai gerokai lenkia antroje vietoje esančius čekus (41 proc.). Vidutiniškai Europos Sąjungoje tik 17 proc. gyventojų galvoja, kad kainų augimas, taigi ir infliacija yra didžiausia problema. Antras dažniausiai pasitaikantis lietuvių atsakymas yra nedarbo lygis – dėl jo nerimauja 23 proc. tautiečių. Trečioje vietoje – mokesčių lygis, kurį, kaip svarbią problemą, įvardina 20 proc. lietuvių. 

 

Turint omenyje, kad pernai Lietuvoje infliacija buvo didžiausia Europos Sąjungoje, tokia apklausa gal labai nestebintų. Vis tik toks gyventojų nerimas atrodo mažiau pagrįstas atsimenant, kad pagrindinė infliacijos priežastis pernai buvo labai pabrangęs alkoholis, ypač alus, bei didesnės restoranų, barų ir viešbučių paslaugų kainos. Kitaip sakant, labiausiai pabrango ne pirmojo būtinumo prekės, o tai, be ko galima išsiversti.

 

Dar keisčiau yra tai, kad pastaruosius 10 metų infliaciją lietuviai kaip pagrindinę problemą įvardina nuolat, įskaitant ir tuos metus, kai kainos mažėjo. Pavyzdžiui, 2010 metais, nedarbo lygiui kylant ir artėjant prie 20 proc., o daugeliui kainų mažėjant, didesnė dalis gyventojų vis tiek teigė, kad infliacija, o ne nedarbas yra pagrindinė problema.

 

Galbūt lietuvius neramina ne kainų pokytis, o neadekvatus kainų lygis? Šią hipotezę pagrįstų reguliariai socialiniais tinklais nuvilnijantis nepasitenkinimas neadekvačiomis kainomis. Pavyzdžiui, prieš du metus masiškai pasipiktinta 3,5 euro kainavusiais kalafiorais, o prieš metus – 4,5 euro kainavę švieži agurkai. Nors šie atvejai buvo susiję su laikinais sezoniniais veiksniais, pavienių pavyzdžių galima rasti nuolat.

 

Vis tik objektyvios nuomonės apie bendrą kainų lygį Lietuvoje negalime susidaryti stebėdami erzinančias pavienes išimtis. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje vidutinės maisto kainos siekia tik 78 proc. ES vidurkio ir yra maždaug dešimtadaliu žemesnės nei Latvijoje ar Estijoje. Dar didesnis atotrūkis matomas stebint paslaugų kainas – Lietuvoje jos siekia tik 44 proc. ES vidurkio ir yra apie 15 proc. mažesnės nei Estijoje.

 

Stop, pasakys ne vienas skaitytojas – juk atlyginimų atotrūkis tarp Lietuvos ir ES yra dar didesnis! Tai tiesa, bet čia ir išlenda didžiausias nesusipratimas – „Eurobarometro“ duomenimis, labiausiai nerimaudami dėl kainų augimo, tik 14 proc. lietuvių atsako, kad pagrindinė problema yra jų namų ūkio finansinė padėtis. Šis rodiklis yra mažesnis nei ES vidurkis!

 

Kaip paaiškinti tai, kad esame nepatenkinti kainomis, bet nemanome, jog problema yra namų ūkių finansinė padėtis? Ar taip yra dėl to, kad už asmeninius finansus esame atsakingi patys, o „neadekvačias“ kainas nustato kažkas kitas?

 

Taip pat reikia pasakyti, kad reikalaudami žemiausios kainos, neretai galime gauti ir žemiausią kokybę. Noras gauti kuo pigesnius maisto produktus visame pasaulyje privedė prie pesticidais permirkusių daržovių bei antibiotikuose ir hormonuose išmarinuotų gyvūnų mėsos. Be to, mažesnė (ar net įšaldyta!) švietimo, sveikatos ar kitų profesinių paslaugų kaina reiškia ir mažesnes tas paslaugas teikiančių darbuotojų pajamas, o tai tikrai neturėtų būti siekiamybė. Kitaip sakant, daugelio darbuotojų pajamos negali didėti nedidėjant kainoms – todėl net ir centriniai bankai turi tikslą ne įšaldyti kainas, bet užtikrinti nedidelį, bet nuolatinį kainų augimą.

 

Galiausiai norisi dar ir dar kartą priminti – nė viena valstybė nesuklestėjo siekdama įšaldyti kainas žemiausiame įmanomame lygyje ir nė viena turtinga valstybė negali pasigirti žemomis kainomis. Būtina skatinti konkurenciją, užtikrinti, kad nebūtų nesąžiningų susitarimų ir piktnaudžiavimo rinkos padėtimi, o tuo besirūpinančios institucijos būtų tinkamai finansuojamos ir įgalintos. Vietoje perteklinio dėmesio kainoms turėtume sutelkti pastangas ir dėmesį į veiksnius, kurie prisidėtų prie tvaraus gyventojų pajamų augimo.

 

Parsisiųskite „Swedbank“ programėlę išmaniajam telefonui

Apple parduotuve

Apple telefonams

Google play

Android telefonams
Reikia pagalbos?
Privatiems klientams:
1884
Verslo klientams:
1633
Informacija el. paštu:
info@swedbank.lt
Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su slapukų politika.