Žinių terasa

Bazinės pajamos Lietuvoje – utopinė idėja ar neišvengiama realybė?

2018-01-11
Bazinės pajamos Lietuvoje – utopinė idėja ar neišvengiama realybė?

„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė

 

Kas bendro tarp XVI a. mąstytojo Thomo Moro, JAV prezidento Richardo Nixono ir socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėjo Marko Zuckerbergo? Nedaug, gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visgi vienas aspektas juos vienija – visos šios asmenybės palaikė bazinių pajamų, kitaip, besąlyginių išmokų visiems šalies gyventojams ar piliečiams, idėją. Bazinių pajamų idėjos populiarumas pastaruoju metu vėl pakilime, o diskusijos šia tema jau kurį laiką netyla ir mūsų šalyje. Kokios šios idėjos įgyvendinimo galimybės Lietuvoje?

 

Pastaraisiais metais visuomenės susidomėjimas bazinėmis pajamomis pastebimai išaugo. Tam įtakos turėjo išaugusi pajamų ir galimybių nelygybė, sumenkęs saugumo jausmas bei baimė dėl automatizacijos ir globalizacijos pasekmių. Šią idėją neretai palaiko ne tik labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės, bet ir verslo atstovai. Pastariesiems nemenką baimę kelia augantis prekariatas, labiausiai atskirta visuomenės dalis, kurios nusivylimu neretai pasinaudoja populistai ir dėl to kyla nemenka grėsmė politiniam stabilumui, laisvos ekonomikos principui, tarptautinei prekybai ir net demokratinėms vertybėms.

 

Prie bazinių pajamų idėjos populiarėjimo prisidėjo ir išaugęs visuomenės nusivylimas egzistuojančia socialinės apsaugos sistema, kuri jau neatitinka XXI a. poreikių, pasižymi sudėtingu funkcionavimu ir aukštais išlaikymo kaštais. Būtina paminėti ir tai, kad dauguma šiandieninės socialinės paramos priemonių turi neigiamą poveikį užimtumui bei skatina šešėlį. Nuo pajamų priklausančios socialinės pašalpos įtraukia juos gaunančius asmenis į nedarbo spąstus. Pradėję legaliai dirbti asmenys praranda didžiąją dalį paramos, tad oficialus menkai apmokamas darbas bedarbiams dažnai nėra finansiškai patraukli alternatyva. Pavyzdžiui, 2015 metų duomenims, Lietuvoje pradėjęs dirbti menkai apmokamą darbą asmuo gaudavo tik 18 proc. didesnes pajamas nei būdamas bedarbis.

 

Anot bazinių pajamų idėją palaikančiųjų, tokia sistema būtų paprastesnė, labiau patikima ir pasiekiama nei šiuo metu egzistuojanti socialinės apsaugos sistema. Manoma, kad tokios sistemos egzistavimas turėtų teigiamą poveikį ir darbo rinkai – išnykus nedarbo spąstams paspartėtų užimtumo augimas, sumažėtų šešėlinė ekonomika. Tuo tarpu didesnis gyventojų saugumo jausmas išlaisvintų visuomenės kūrybinį potencialą, paskatintų imtis veiklos, kuri neduoda momentinės finansinės naudos, pavyzdžiui, imtis verslo, mokytis ar persikvalifikuoti – tai ypač aktualu visuotinės automatizacijos kontekste.

 

Visgi, nepaisant gražių šios idėjos šalininkų ketinimų, dauguma jų argumentų paremti tikėjimu, o ne faktais. Konkrečių bazinių pajamų įgyvendinimo pavyzdžių praktikoje, tad ir žinių apie tai, kaip jos pakeistų bazinių pajamų gavėjų elgesį, trūksta. Visai tikėtina, kad realybėje visuotinių pajamų poveikis būtų kitoks, nei tikisi šios idėjos šalininkai. Tikėtina, kad garantuotos bazinės pajamos, atvirkščiai nei tikimasi, sumažintų gavėjų motyvaciją dirbti, o įmokų ir išmokų atsiejimas sumažintų motyvaciją mokėti mokesčius, paskatintų šešėlinę ekonomiką ir tai galiausiai pakirstų šios priemonės finansavimą. Toks scenarijus negali būti atmestas – pasak tyrėjų Calnitsky ir Latner pernai atlikto tyrimo, 1975-1977 metais Kanadoje įgyvendintas bazinių pajamų eksperimentas sumažino darbo jėgos aktyvumo lygį net 11 procentinių punktų.

 

Verta paminėti ir tai, jog panaikinus egzistuojančias socialines išmokas ir ėmus mokėti vienodas išmokas visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų pajamų, socialinės paramos sistema taptų ypač regresyvi ir tai galimai prisidėtų prie pajamų nelygybės didėjimo ir pakurstytų neteisybės jausmą visuomenėje. Be to, visuotinių bazinių pajamų dydis, gautas gyventojams padalinus visas socialinei apsaugai skiriamas išlaidas, būtų gerokai mažesnis nei dabar valstybės konkrečioms asmenų grupėms teikiama parama.

 

„Swedbank“ atlikti skaičiavimai rodo, kad visiems gyventojams po lygiai padalinus visas valstybėje socialinei apsaugai (įskaitant senatvės pensijas) 2015 m. skirtas lėšas, visuotinės bazinės pajamos būtų siekusios tik apie 120 eurų. Tai reikštų, kad jokiai papildomai socialinei paramai lėšų nebebūtų likę, pavyzdžiui, šeimoms, vaikams ar bedarbiams skiriamoms išmokoms. Vargu, ar senjorai apsidžiaugtų tokio dydžio pensijomis. Neperskirstant senatvės pensijų ir neįtraukiant senjorų į bazinių pajamų gavėjus ši suma siektų dar mažiau – tik apie 72 eurus. Situacijos iš esmės nepakeistų ir tai, jei vaikams iki 15 metų būtų mokama 50 proc. vyresniems gyventojams skiriamų bazinių pajamų dydžio. Tokiu atveju 16-62 m. gyventojai galėtų „džiaugtis“ 80 eurų siekiančiomis bazinėmis pajamomis.

 

Tam, kad visiems gyventojams būtų galima mokėti bazines pajamas, kurios būtų bent jau lygios skurdo rizikos ribai, siekiančiai pusę vienišo asmens disponuojamųjų pajamų medianos, socialinei apsaugai skiriamas biudžetas turėtų būti 80 proc. didesnis. Neradus kitų šaltinių, biudžeto lėšų trūkumui finansuoti pajamos iš mokesčių turėtų didėti daugiau nei 30 procentų. Žvelgiant teoriškai, tai nėra neįmanoma, nes tuomet mokestinių pajamų ir BVP santykis taptų artimas ES vidurkiui. Visgi, mažai tikėtina, jog tai praktiškai pavyktų pasiekti per trumpą laiką nepadarant didesnės žalos šalies ekonomikai. Egzistuoja dar vienas teorinis bazinių pajamų finansavimo šaltinis – valstybės išlaidų optimizavimas, jų perskirstymas iš vienų sričių socialinėms reikmėms, tačiau, kaip rodo šalies patirtis, šis sprendimas irgi būtų sunkiai įgyvendinimas.

 

Tad žvelgiant iš šiandienos finansinių galimybių ir ribotų papildomų pajamų šaltinių perspektyvos, visuotinės bazinės pajamos, kurios būtų artimos bent skurdo lygiui, yra finansiškai neįkandamos. Visgi idėjos šalininkai neturėtų nuleisti rankų, nes utopinės idėjos, nors ir praktiškai neįgyvendinamos, neretai skatina ieškoti geresnių sprendimų.

 

Visuotinių bazinių pajamų idėja kelia įdomius klausimus ir iš šių diskusijų galėtų gimti nauji siūlymai. Pavyzdžiui, kaip tobulinti šiuo metu veikiančią socialinės apsaugos sistemą, gerinti paramos pasiekiamumą tiems, kuriems jos labiausiai reikia, kaip sumažinti nedarbo spąstus ir paskatinti bedarbių įsitraukimą į darbo rinką, kaip sumažinti sistemos administravimo kaštus. Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra užstrigusi laike – pamatuotas „kūrybinis griovimas“ (angl. creative destruction) šioje srityje būtų sveikintinas.

 

Parsisiųskite „Swedbank“ programėlę išmaniajam telefonui

Apple parduotuve

Apple telefonams

Google play

Android telefonams
Reikia pagalbos?
Privatiems klientams:
1884
Verslo klientams:
1633
Informacija el. paštu:
info@swedbank.lt
Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su slapukų politika.